Nuo ko prasideda Stasys?

Nuo balto popieriaus lapo. Nuo pieštuko. Nuo taško drobėje. Kai Stasys dirba, jis nejaučia nei šalčio, nei karščio, pamiršta, kad laikas egzistuoja. Atrodo, tarsi Dievas jam siųstų nematomos jėgos, kol menininko rankos diriguoja spalvoms ir formoms. „Tai, kas iš viso to išeina paaiškinti dažnai būna sunku“, - jis sako.

„Nebrėžiu ryškios ribos tarp kūrybos sričių. Patirtys ekslibrisuose turėjo įtakos iliustracijoms ir plakatams, šie turi įtakos tapybai, o tapyba – plakatams. Viskas taip sukasi ratu, bet man svarbiausia, kad kūryboje galiu išsakyti savo mintis“, - taip jis apibūdina savo kūrybos vienovę.

Pasirinkęs metaforų kelią, menininkas jas perkelia į skirtingas raiškos priemones. Ant popieriaus lapo, užrašinės, drobės, knygos puslapio, į sceną, tuščią muziejaus salę, į eilėraštį, knygą ar žurnalo puslapį. Tačiau visa ko centre atsiduria žmogus. Daugybė jo veidų ir kaukių.

Stasys yra tik vienas toks. Ypatingo, savito kūrybos braižo, tik jam vienam būdingos meninės raiškos. Perteikiantis žmogaus ir pasaulio groteską, absurdą, paradoksą, o tuo pačiu – didžiulę meilę kasdienybės akimirkai.